Literatūra

Literatūra > Apšvieta

Donelaitis

Kristijonas Donelaitis (1714 01 01–1780 02 18) – vienas savičiausių XVIII a. Europos poetų, lietuvių literatūros klasikas, sukūręs Prūsijos lietuvių bendruomenės – lietuvininkų tautos – epą, liuteronų kunigas, Tolminkiemio (dabar Čistyje Prudy) klebonas.
Gimė Lazdynėlių kaime, greta Gumbinės (dab. Gusevo), Prūsų Lietuvoje. Buvo kilęs iš lietuviškos laisvųjų valstiečių šeimos. Tėvas Kristupas, matyt, buvo nagingas: spėjama, kad galėjęs verstis kalvio amatu. Mat jo sūnūs buvo geri meistrai: vyriausiasis Pričkus, arba Frydrichas, tapo visoje Prūsijoje garsiu Karaliaučiaus auksakaliu, muzikos bei fizikos instrumentų dirbėju, Mykolas – juvelyru, Adomas – kalviu, pats Kristijonas amžininkų buvo vadintas „kiekvienam žinomu“ meistru, „labai didžiu mechaniku“. Penktasis sūnus Jonas ir trys seserys ūkininkavo. Šeimos pavardė greičiausiai kilusi iš biblinio Danieliaus vardo. Kristijonas Donelaitis savo darbus pasirašinėjo lotyniška pavardės forma – Donalitius, taip išsakydamas pagarbą Antikos tradicijai. Į Karaliaučiaus universitetą poetas buvo įrašytas suvokietinta pavarde – Donaleitis. Tačiau universiteto Teologijos fakulteto studentų sąrašuose išlikusi ir lietuviškai užrašyta pavardė – Donelaitis.
Būdamas vos šešerių, Kristijonas neteko tėvo. Vaikystės ir jaunystės metais gyveno skurdžiai. Yra žinomas brolio dukters liudijimas: poetas senatvėje „pats pasakojo, kad mokydamasis jis labai sunkiai vertėsi ir net kartą, bado išsekintas, bejėgis susmuko žemėn“. Apie 1731 m. Donelaitis pradėjo lankyti Karaliaučiaus Katedros vidurinę mokyklą – Kneiphofo, arba Knipavos, centrinės miesto dalies, lotyniškąją kolegiją. Čia greta religijos buvo mokoma iškalbos ir antikinės literatūros, be lotynų, mokytasi graikų, hebrajų, prancūzų kalbų. 1736 m. baigęs mokyklą, Donelaitis tais pačiais metais įstojo į Karaliaučiaus universitetą, kuriame iki 1740 m. studijavo teologiją. Mokėsi stropiai: vėlesniuose užrašuose pats mini, kad studijų metais „įtemptai dirbęs“. Universitete jį supo ta pati mokslinė ir kultūrinė aplinka, kuri brandino filosofą Imanuelį Kantą. Teologijos fakultetui ir Lietuvių kalbos seminarui vadovavo Kanto mokytojas, švietimo reformatorius profesorius Francas Albertas Šulcas. Senąsias ir naująsias kalbas dėstė profesorius Jonas Jokūbas Kvantas, rūpinęsis lietuviškos Biblijos ir kitų lietuviškų knygų rengimu, gana gerai mokėjęs lietuvių kalbą, vadintas „lietuvių dvasiniu tėvu“. Tarp Karaliaučiaus teologų liuteronų tuo metu plito pietizmo sąjūdis (lot. pietas – pamaldumas). Pietistai stengėsi stiprinti asmeninį žmogaus pamaldumą, jo jausminį ryšį su Dievu. Pamaldas, vadintas „surinkimais“, jie rengė žmonių namuose. Pietizmo išpažinėjai pasisakė prieš religijos formalizavimą ir pasaulietines pramogas, skatino žmones gyventi kukliai, saikingai, darbščiai, pasitenkinti tuo, kas Dievo duota. Pietizmas mokslo metais bus paveikęs ir Donelaitį. Universitete jis tęsė antikinės literatūros, retorikos, graikų, hebrajų ir prancūzų kalbų studijas. Lankė karališkąjį Lietuvių kalbos seminarą, mokėsi muzikos – giedoti ir groti. Kaip Kantas bei kiti Apšvietos intelektualai, domėjosi mechanika, kitais gamtos mokslais, filosofija. Vėliau rašyti vokiški ir lietuviški Donelaičio tekstai rodo, kad jis gerai išmanė Antikos filosofų ir rašytojų kūrybą, Vergilijaus Eneidą lotyniškai galėjo cituoti iš atminties. Taigi Karaliaučiaus universitete būsimasis būrų švietėjas įgijo gana visapusišką, Apšvietos žmogui būdingą išsilavinimą.
Baigęs studijas, Donelaitis buvo paskirtas kantoriumi – choro vadovu, vargonininku ir giedojimo mokytoju – į Stalupėnų pradžios mokyklą. Stalupėnuose (dabar Nesterovas), greta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienos, gyveno ir dirbo 1740–1743 m. Tapo mokyklos vedėju – rektoriumi. Kaip liudija jo senatvėje rašyti autobiografiniai užrašai, savo mokinius mylėjo, nenorėjo jų palikti. 1743 m. buvo paskirtas Tolminkiemio bažnyčios klebonu. Juo išbuvo iki mirties. Tolminkiemio parapiją be klebonijos žemės tuo metu sudarė du karališkieji dvarai ir du jų skyriai – palivarkai, du laisvųjų valstiečių kaimai ir trisdešimt trys baudžiauninkų kaimai. Po maro ir krašto kolonizavimo tik apie pusė parapijos gyventojų buvo lietuviai – maždaug pusantro tūkstančio iš trijų tūkstančių. Parapijai priklausė penkios kaimo mokyklos. Donelaitis savo užrašuose yra pažymėjęs net miško keliukus, kuriais kaimo vaikams į šias mokyklas teko eiti. Antraisiais klebonavimo metais poetas vedė buvusio Stalupėnų mokyklos rektoriaus našlę Oną Reginą Olefant. Vaikų nesusilaukė ir tuo, sakė, džiaugęsis, nes gausesnės šeimos nebūtų turėjęs iš ko išlaikyti. Klebono pareigas atliko stropiai: rūpinosi žmonių sielomis ir jų apšvieta. Sekmadieniais ir per šventes bažnyčioje sakydavo vokiškus ir lietuviškus pamokslus: pastaruosius, kaip pastebėjo vizitatorius, – „su labai dideliu meistriškumu“. Donelaičiui teko prižiūrėti kaimo mokyklas, rūpintis statybomis. Jam klebonaujant, Tolminkiemyje iškilo nauja mūrinė bažnyčia, nauja mokykla, buvo rekonstruota klebonija. Iš savo lėšų Donelaitis pastatė klebonų našlių namus. Laisvalaikiu užsiėmė mechanikos ir optikos darbais: šlifavo optinius stiklus, darė mikroskopus, termometrus, barometrus, pats pasigamino kelis pianinus ir neseniai išrastą fortepijoną. Mėgo sodininkystę – turėjo užsiauginęs rinktinių vaismedžių sodą, kuriame plušėjo ir senatvėje, siekdamas „palikti ką nors ainiams“. Donelaitis buvo jautrus, tiesos ieškantis ir už ją kovojantis žmogus. Bažnytinėse knygose įrašytame vokiškame eilėraštyje pats sau skyrė tokius moralinius priesakus:

Kiekvienam daryti gera
Savo darbu ir žodžiu,
Visad elgtis taip, kaip dera,
Ir teisingas būt geidžiu.
Nekerštauti niekada,
Gyvo padaro gailėti,
Dievą, žmones jo mylėti –
Mano priedermė šventa.
(vertė Aleksys Churginas)

Tolminkiemio klebonas vertino draugystę – savo klebonijoje priimdavo kaimynus, skambindavo jiems pasidirbtais instrumentais, dainuodavo paties sukurtas dainas, skaitydavo lietuviškas eiles. Vieną tokią Tolminkiemyje vykusią bičiulių puotą Donelaitis mini laiške savo draugui, jaunam mokslininkui Jonui Gotfrydui Jordanui. Pasak laiško, suvažiavę kaimynai prie vaišių stalo kalbėjęsi tokiomis filosofinėmis temomis: apie įvairius didvyrių pasaulio dalykus, apie Biblijos herojų Dovydo ir Jonatano draugystę, apie pirmųjų žemės žmonių ūkininkavimą, apie laimę, nelaimę ir rūpesčius, apie viltį. Po šio filosofinio pokalbio šeimininkas skaitęs svečiams Metų ištraukas. Donelaičio užrašuose esama tokio įrašo: „Aš iš prigimties buvau gyvo temperamento ir mokėjau dainuoti bei skambinti savo fortepijonu ir pianinu, bet skambindamas bei dainuodamas buvau moralus ir prisitaikydavau prie svečių, kad juos užimčiau.“ Savo bičiulių buvo branginamas ir mylimas. Vienas jų po poeto mirties nekrologe apibūdino Tolminkiemio kleboną kaip „sąžiningą žmogų“ ir „ištikimą draugą“, su kuriuo gyvenę tarsi Dovydas ir Jonatanas.

Donelaitis, išsilavinęs Apšvietos žmogus, sąmoningai pasirinko lietuvybės – tarnavimo lietuvių tautai ir lietuvių kultūrai – kelią. Toji tauta Prūsijoje buvo socialiai bene labiausiai pažeminta nelaisvųjų žemdirbių bendruomenė. Skirtingai negu į kraštą suvažiavę kolonistai, dauguma lietuvių valstiečių privalėjo eiti baudžiavą. Prūsijos vokiečiai ir atvykėliai neretai į juos žvelgė su pašaipa ir panieka – kaip į kitokius, mažiau išprususius, kitaip kalbančius, kitaip dėvinčius ir avinčius. Donelaitis stojo greta tų kunigų, kurie ėmėsi ginti lietuvių bendruomenės teises, skatinti lietuvio žemdirbio savigarbą ir orumą. Tokios kai kurių Prūsų Lietuvos kunigų nuostatos išryškėjo jau XVIII a. pradžioje. Pirmajam Prūsijos karaliui Frydrichui I 1701 m. per vainikavimo iškilmes įteiktą lietuvišką Naująjį Testamentą lydėjo Frydricho Zigmanto Šusterio lietuviška pratarmė. Joje lietuvių kunigas aukštino lietuvių kalbą ir teigė, kad ji esanti panašiausia į senąją graikų kalbą: „lietuviškas liežuvis sutinka didžiausiai su grekišku liežuviu.“ Lietuvių kalbą tyrinėjęs ir lietuvių tautosaką skelbęs Valtarkiemio klebonas Pilypas Ruigys 1747 m. išleisto Lietuvių–vokiečių kalbų žodyno pratarmėje smerkė siūlymus germanizuoti lietuvius, aiškino, kad tokie projektai atitinka ne Dievo tvarką, bet senąją Kryžiuočių ordino politiką. Biblijos vertėjas ir lietuviškų giesmių kūrėjas Papelkių klebonas Adomas Frydrichas Šimelpenigis šlovino lietuvius eiliuotoje 1755 m. išleistos lietuviškos Biblijos pratarmėje. Pasak jo, Dievas myli vargšų lietuvininkų sielas taip pat, „kaip karalių didelių“. Todėl nėra teisūs vokiečiai, peikiantys „mielą mūsų Lietuvą“:

Rods tūlasis vokietis,
Didiai pasipūtęsis,
Pastatydamas zūbus [lūpas],
Niekina lietuvninkus,
Tar‘: „Kas yr‘ lietuvninkas?
Argi Dievs ir jo bojąs [paisąs]?“
Todėl jie taip neverti,
Vos per kiaulę laikomi.

Nėra abejonės, kad kunigui Donelaičiui buvo gerai žinomi šie lietuviškieji leidiniai bei jų autorių patriotinės nuostatos. Su savo kaimynu Valtarkiemio klebonu Ruigiu Tolminkiemio klebonas tikrai bendravo, yra pas jį lankęsis. Donelaičio bibliotekoje būta įrištos knygos su Ruigio žodynu, lietuvių kalbos gramatika ir Lietuvių kalbos tyrinėjimu, kuriame skelbtos ir lietuvių liaudies dainos. Šią knygą greičiausiai poetui bus dovanojęs pats autorius. Donelaitis taip pat nevengė pabrėžti savo lietuviškojo patriotizmo. Bičiuliui Jordanui, tuo metu dirbusiam toliau nuo lietuviškų žemių, rašytame laiške ragino jį būti ištikimam lietuvybei – „neužmiršti lietuvių kalbos vokiškame krašte; taip pat jokio paaukštinimo vokiškame krašte nepriimti“. Ir pastebėjo: „Gerų lietuvių mūsų laikais reta.“ Būsimam Tolminkiemio klebonui skirtuose užrašuose poetas kvietė: „Mano įpėdini! Tegul tavo sūnūs, jeigu jų turėsi ir norėsi paskirti teologijai, laiku išmoksta gerai lietuviškai.“ Taigi Donelaitis sau, draugams ir būsimiems Prūsų Lietuvos kunigams kėlė moralinį imperatyvą – išlikti sąmoningais, gimtajai kultūrai dirbančiais „gerais lietuviais“. Būtent iš tokio imperatyvo kilo jo paties lietuviškoji kūryba.
Literatūrinį Donelaičio palikimą sudaro: šešios lietuviškos pasakėčios – „Lapės ir gandro čėsnis“, „Rudikis jomarkininks“, „Šuo Didgalvis“, „Pasaka apie šūdvabalį“, „Vilks provininks“, „Aužuols gyrpelnys“; du ankstyvieji Metų fragmentai, kuriuos autorius yra pavadinęs „Pričkaus pasaka apie lietuvišką svodbą“ ir „Tęsiniu“; poema Metai; trys vokiški eilėraščiai – „Tamsybių Dievas“, „Kiekvienam daryti gera“ ir „O greit slenką laikai“. Žinoma, kad Tolminkiemio klebonas yra kūręs religines giesmes bei dainas – pastarosioms pats rašęs ne tik žodžius, bet ir muziką. Deja, nei giesmių, nei dainų nėra išlikę. Donelaitis yra lietuviškai perpasakojęs ir 1769 m. išleidęs vokišką knygelę apie žemės reformos naudą, kurioje jau citavo Metus, taip pat išsakė tokį švietėjišką paraginimą valstiečiams: „Ak, bent Proto imkitės! Ir bandykit, o ne vis abejokit.“ Svarbūs poeto asmenybei pažinti yra du mūsų dienas pasiekę bičiuliui Jordanui rašyti laiškai – vienas vokiškas, kitas lietuviškas; įpėdiniui palikti užrašai – Žinios; įrašai bažnyčios krikšto metrikų knygose, jo bylos su Tolminkiemio dvaro valdytoju medžiaga. Manoma, kad lietuviškas pasakėčias Donelaitis parašė dar jaunystėje. Didįjį darbą – Metus, kaip Johanas Volfgangas Gėtė (Johann Wolfgang von Goethe) Faustą, kūrė visą gyvenimą. Šis lietuvių literatūros kūrinys iki šiol gaubiamas neįmintų paslapčių. Spėjama, kad šiandien turimą poemos tekstą Donelaitis greičiausiai bus parašęs per dešimtmetį – nuo 1765 iki 1775 m. Mūsų dienomis atlikta rankraščio mokslinė ekspertizė atskleidė, kad Metus poetas ilgai redagavo ir taisė – greičiausiai pats rengė juos spaudai. Apie šį jo kūrinį žinojo amžininkai – ne tik kaimynai kunigai, bet ir Karaliaučiaus mokslininkai. Pasak vieno jų – Karaliaučiaus archyvaro Georgo Pisanskio, Donelaitis metų laikams skirtu „hegzametro eilėraščiu [...] pelnęs didelį lietuvių kalbos ir poezijos žinovų pritarimą“. Vis dėlto pačiam poetui savo gyvenimo darbo išleisti nepavyko, ir tik atsitiktinumų grandinė lėmė, kad visi Metai pasiekė mūsų dienas. Donelaičiui mirus, bevaikė našlė perdavė vyro rankraščius jau minėtam šeimos bičiuliui Jordanui, kuris tuo metu buvo gretimo Valtarkiemio klebonas. Kitos kaimyninės parapijos – Gerviškėnų – klebonas Jonas Frydrichas Holfeltas, susižavėjęs Donelaičio kūryba, pasidarė jo pasakėčių ir Metų nuorašus. Būtent šie nuorašai vėliau leido atkurti poemos visumą. Mat Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Gediminas Rėza, ketinęs išleisti Donelaičio kūrybą, iš Jordano spėjo gauti tik dviejų Metų dalių – „Pavasario linksmybių“ ir „Vasaros darbų“ – autografus. Kitos dvi poeto ranka rašytos dalys – „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“ – žuvo per 1812 m. karą. Išlikusius originalus ir nuorašus Rėza sudėjo į vieną kūrinį, pavadino jį Metais, išvertė į vokiečių kalbą ir 1818 m. Karaliaučiuje kartu su vertimu išspausdino.
Pirmasis Metų leidimas buvo dedikuotas žinomam vokiečių mokslininkui, Berlyno universiteto kūrėjui, Vilhelmui Humboltui. Donelaičio rankraščiai iš Rėzos archyvo vėliau pateko į Karaliaučiaus slaptąjį archyvą. Išsyk po Antrojo pasaulinio karo, 1945-aisiais, netoli Karaliaučiaus buvusioje Laukstyčio pilyje šiuos rankraščius pavyko atrasti Lietuvos mokslininkams. Šiandien Donelaičio ranka rašyti tekstai – „Tęsiniu“ pavadintas poemos fragmentas, „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“ bei du laiškai Jordanui – saugomi Vilniuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.
Lieka mįslė, kodėl Metai, nepaisant „žinovų pritarimo“, nebuvo išspausdinti Donelaičiui gyvam esant, kodėl to nepadarė su Karaliaučiaus mokslininkais bendravęs jo bičiulis Jordanas. Iš dalies šią mįslę padeda įminti Rėzos paskelbta kūrinio redakcija: joje praleisti ne tik šiurkštesni žodžiai, bet ir visos prieš vokiečių ponus nukreiptos eilutės. Taigi galime spėti, kad Metai savo laiku buvo per daug maištingas kūrinys: atvirai išsakytos socialinės ir politinės autoriaus nuostatos galėjo tapti pagrindine kliūtimi epui paskelbti. Matyt, nei tiesaus būdo Donelaitis, nei artimai jį pažinojęs „geras lietuvis“ Jordanas nesutiko svarbių kūrinio eilučių išbraukti. Tai ryžosi padaryti tik poeto asmeniškai nepažinęs Rėza. Iš tiesų Metai – politinio pobūdžio kūrinys, turintis aiškiai išdėstytą tautinio ir kultūrinio pasipriešinimo programą. Jis vaizduoja Vyžlaukio valsčiaus lietuvininkų bendruomenę, kovojančią dėl savo garbės, papročių, kalbos, tapatybės, taigi – dėl išlikimo. Kaip pastebėjo Donelaičio kūrybos tyrinėtojas profesorius Albinas Jovaišas, pats Vyžlaukio pavadinimas yra provokuojantis. Tokiu valsčiaus pavadinimu poetas metė iššūkį pačiam Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui I, kuris 1724 m. įsaku buvo uždraudęs savo karalystėje avėti vyžas. Su vyžomis neleista eiti į bažnyčią, dvarą ir baudžiavą, o jeigu kas su vyžomis ateitų į miestą, tas „per budelį [...] tur ant subinės plaktas būti“. Tuo metu Donelaitis iškėlė vyžas kaip tautiškumo, lietuvių ištikimybės protėviams ženklą. Tolminkiemio klebonas, kaip ir Mikalojus Daukša, laikė tautiškumą prigimties dalyku ir glaudžiai siejo jį su žmogaus morale, su Dievo duota pasaulio tvarka. Pasak Donelaičio, išsižadėdamas savo papročių, kalbos, religijos, lietuvis netenka dorovės ir griauna gamtos tvarką. Kad išliktų savimi, jis visų pirma privaląs būti doras, „viežlybas“ – sąžiningai ir teisingai gyventi. Būtent dorybė, „viežlybumas“ lietuvius priartinąs prie Dievo. Metų pasakotojas ir herojai „nesidyvija“, nesistebi, kai nedorai elgiasi kitataučiai: aiškina, kad „jiems toks prigimė būdas“. Tačiau karštai piktinasi, kai „randasi smirdas [netikęs žmogus], kurs lietuviškai kalbėdams pradeda branyt [apgaudinėti]“. Taigi Donelaitis suteikė lietuvybei dorovinį turinį, susiejo ją su krikščioniška etika ir teigė socialiai pažemintų lietuvių valstiečių moralinį pranašumą prieš vokiečių ponus ir atvykusius kolonistus. Taip stengtasi pažadinti nelaisvų žmonių tautinę savigarbą ir žmogiškąjį orumą, paskatinti juos vertinti ir saugoti paveldėtą savo bendruomenės gyvenimo būdą. Regis, tautos orumui ginti poetas sąmoningai pasirinko antikinę kūrinio formą, antikinę eilėdarą. Pasak profesoriaus Jovaišo, „tautinis kodas slypi ir K. Donelaičio hegzametre“. Homeras ir Vergilijus hegzametru išaukštino graikų ir romėnų didvyrius, Tolminkiemio klebonas – vyžotus lietuvininkus. Poeto Sigito Gedos pastebėjimu, lietuvių baudžiauninkai, mėždami mėšlą, šnekučiuojasi tartum Olimpo dievai. Vartodamas hegzametrą, Donelaitis siekė pagrįsti lietuvių kalbos vertę, parodyti jos prigimtinį panašumą į senąsias graikų ir lotynų kalbas. Iš tiesų lietuvių kalba, kaip senosios graikų ir lotynų kalbos, turi išsaugojusi ilguosius ir trumpuosius balsius bei skiemenis. Šia lietuvių kalbos savybe remdamasis, Tolminkiemio poetas, tarsi gabus kalbos mechanikas, sukūrė savitą – metrotoninį – hegzametrą: jis buvo pagrįstas ne tik senuoju, antikiniu ilgų ir trumpų skiemenų kaitos principu, bet ir Naujaisiais laikais atrastu kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kaitaliojimu.
Metai – sudėtingas ir mįslingas kūrinys. Jis turi ne vieną prasminį sluoksnį, gali būti įvairiais raktais rakinamas, įvairiais būdais perskaitomas, suvokiamas ir interpretuojamas. Tad nėra keista, kad literatūros tyrinėtojai iki šiol skirtingai šį tekstą aiškina, ginčijasi dėl jo žanro ir jame išsakytų idėjų. Visų pirma Metus galime skaityti kaip religinę, metafizinę poemą, kurioje pasaulis vaizduojamas kaip Dievo sodas. Pabrėžiamas žmogui duotos tikrovės šventumas, sakralumas. Donelaičio kūrinys išaukština Viešpatį ir jo į žemę leistus žmones, gyvūnus, augalus. Jis teigia, kad pasaulis, nepaisant jo gyventojams tenkančių vargų bei rūpesčių, yra geras, ir kviečia žmogų tokiu pasauliu džiaugtis, pasitikėti jo tvarka, kartu su visa kūrinija dėkoti už jį Dievui. „Pasaulis jam [žmogui] būt rojumi paskirtas“, – teigė Donelaitis vokiškai rašytame filosofiniame eilėraštyje „O greit slenką laikai“. Būtent tokia pasaulio samprata išplėtojama Metuose. Poema pradedama ir baigiama Kūrėjo pagarbinimu, nusilenkimu jo visagalybei:

Bet be tavęs, tu dangiškasis mūsų tėtuti,
Nieks negal mums tekt, ką miela vasara žada.
Ką mums mačys priprovos, ką mūsų trūseliai?
[...]
Vislab bus niekai, ką veiksim argi pradėsim,
Kad žegnojanti rankelė tavo negelbės.
Tu mus išlaikei per visą prašokusį metą,
Tu dar ir toliaus mus išlaikyti galėsi.

Donelaičio tapomas žmonių ir Dievo sugyvenimo paveikslas savo skaidrumu primena kito liuteronų kunigo Jono Bretkūno vaizduotą pasaulį. XVI a. išleistoje Postilėje jis ragino: „laikykimės po sparnu Pono Dievo kaip antai vištyčiai laikosi po sparnu vištos.“ Skirtingai negu laisvą žmogaus valią aukštinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rašytojai katalikai, Prūsų Lietuvoje kūrę liuteronai kvietė lietuvius pasitikėti Dievo valia ir susitaikyti su jo duota pasaulio tvarka. Donelaitis siūlė būrams stebėti laimingus, Kūrėją giesmėmis šlovinančius paukščius ir mokytis iš jų pasitenkinti duotu gyvenimu: „Tu niekings žmogau! Mokinkis čia pasikakint [...]. Į paukščius žiūrėk!“
Metus įmanoma perskaityti kaip Apšvietos laikų didaktinę poemą, kuri moko žmones teisingai gyventi, sėkmingai ūkininkauti, kurios teigiami ir neigiami veikėjai įkūnija sektinas dorybes ir vengtinas ydas. Savo forma kūrinys primena ilgą eiliuotą pamokslą, pasakėčių pynę. Jame išsakoma Apšvietai būdinga prigimtinės žmonių lygybės idėja, ginama žemdirbio žmogiškoji vertė, aukštinamas jo darbas kaip visuomenės gerovės šaltinis:

Ak! Kur dingtų ponai, kad jie būro netektų
Ir kad bėdžius toks su šūdais jiems nepadėtų.

Metuose galime matyti ir ginčą su Apšvietos idėjomis. Čia nerasime šviesių gyvenimo pažangos ir mokslo galios vaizdų. Vyrauja senas mitinis atsikartojančio gyvenimo kaip besisukančio rato vaizdinys. Teigiama, kad Dievo pasaulis yra darnus ir pastovus. Tad žmogaus priedermė – ne jį pertvarkyti, bet prie jo darnos pritapti, su juo susigyventi.
Galima Metuose įžvelgti Barokui būdingų bruožų: esama tekste ir hiperbolizuotų, ir šokiruojančių natūralistinių tikrovės vaizdų, taip pat – subtilių biblinių palyginimų, kuriais išsakoma žmogaus gyvenimo trapumo ir laikinumo patirtis. Kai kurie tyrinėtojai sieja sodrius Donelaičio gamtos aprašymus, jo vaizduojamą žmogaus ir gamtos vienovę su romantiniu pasaulio išgyvenimu bei yra linkę Tolminkiemio poetą, kaip ir Žaną Žaką Ruso (Jean-Jacques Rousseau), vadinti romantizmo pranašu. Savitą Metų perskaitymo būdą siūlė Sigitas Geda, teigęs: „Šis kūrinys nėra literatūra. Tai misionieriaus ataskaita Viešpačiui. Toli gražu ne mokiniams, ne studentams, ne poetams. [...] Slaptas raportas. Detektyvas...“ Atrandama Metuose ir realizmui būdingų vaizdų: tikroviškai tapoma kasdienė valstiečių buitis, dėmesys sutelkiamas į socialinį baudžiavinio kaimo ir dvaro konfliktą.
Donelaičio kūrybos tyrinėtoja Dalia Dilytė atskleidė stiprias Metų sąsajas su antikiniu herojiniu ir didaktiniu epu. Lietuvių poetas rėmėsi Homero Iliada, graikų poeto Hesiodo žemdirbišku epu Darbai ir dienos, romėnų poeto Vergilijaus poema apie žemės ūkį Georgikos bei herojiniu epu Eneida. Iš Antikos epo Donelaitis perėmė ne tik eilėdarą, bet ir herojų monologus bei dialogus, vaizdingą žodyną, epitetus ir hiperboles, išdidintus, visumą aprėpti siekiančius vaizdus, kai kurias temas ir idėjas. Dialogų gausa liudija, kad lietuvių poetui, kaip ir Homerui, rūpėjo sukurti tarpusavio ryšiais sujungtos bendruomenės paveikslą. Metuose, kaip Iliadoje ir Eneidoje, pasitelkiami išvardijimai, išskaičiavimai, graikiškai vadinami katalogais. Donelaitis išvardija pavasarį pabudusius gyvūnus, Vyžlaukio kaimo vyrus ir moteris, jų gyvulius, javus, daržoves, valgius ir darbus. Tokie išskaičiavimai epuose yra atsiradę iš senųjų maginių užkalbėjimų. Įvardijant žmones ir daiktus, jie pakviečiami iš nebūties į gyvenimą, įrikiuojami į bendrą pasaulio tvarką. Taip Tolminkiemio poetas katalogais pašaukia būti ir įamžina Prūsijos lietuvių bendruomenės pasaulį, jo visumą. Su Antikos epu Donelaičio kūrinį sieja amžinojo grįžimo, atgimimo ir pasikartojančio laiko idėja, žmogaus būties kaip vargo ir džiaugsmo vienovės suvokimas, žemdirbio triūso išaukštinimas. Lietuvių poetas Vyžlaukio valstiečiams priskiria herojinio epo veikėjams būdingą dorybę (gr. aretė, lot. virtus) – ypatingą žmogaus taurumą, kilnumą, „viežlybumą“. Pasak Dilytės, Metų herojai, nors nesikauna mūšio lauke, bet nuolat kovoja su dvaru ir kolonistais už savo papročius, tapatybę, išlikimą: lietuvių bendruomenė, kaip ir Troja, turinti herojiškai išsilaikyti svetimųjų apsuptyje.
Taigi pagrįstai galima teigti, kad Donelaitis, remdamasis Antikos herojinių ir didaktinių epų pavyzdžiais, sukūrė savitą lietuvių tautos epą. Jo kūriniui būdingas visuotinumas, įkūnyta kolektyvinė bendruomenės išmintis. Metai – tai būrų bendruomenės pokalbis, būrų krivulė, būrų „surinkimas“, kuriame aptariami esminiai gyvenimo dalykai: tautos santykis su Dievu ir jo duota tvarka, požiūris į kitus ir svetimus, bendruomenės prigimtis, būdas, dorybės ir jų išsaugojimo rūpesčiai. Pats Metų pasakotojas, kartu su paukščiais ir kitais gyvūnais, yra šios krivulės narys, būrų pašnekesio dalyvis. Būtent herojų pokalbyje išryškėja kolektyvinis lietuvininkų tautos paveikslas, atsiskleidžia tragiška nykstančios tautos drama.
Ne vienas Vakarų Europos poetas Apšvietos amžiuje gręžėsi į Antiką, ne vienas savo kūryboje vaizdavo metų laikus, žemdirbio gyvenimą gamtos aplinkoje. Tačiau niekas nepasakojo apie žemdirbio darbą ir buitį iš paties valstiečio pozicijų, niekas nežvelgė į gamtą valstiečio žvilgsniu. Bene pirmasis Europos literatūroje tai padarė Kristijonas Donelaitis, palikęs mums išties keistą herojinį valstiečių tautos epą.
Metai UNESCO sprendimu 1977-aisiais buvo įtraukti į Europos literatūros šedevrų biblioteką – greta Homero ir Vergilijaus epų. Jie išversti į vokiečių, latvių, lenkų, anglų, rusų, čekų, japonų, švedų, gruzinų, armėnų, vengrų, baltarusių, ukrainiečių kalbas. Pats Donelaitis ir jo kūryba dar laukia naujų tyrinėjimų ir interpretacijų.

Darius Kuolys

Literatūra

Donelaitis

Ar žinote, kad...